Kilowac“ – kas ten švyti naktyje?
Rugpjūčio 25 dienos vakarą, sekmadienį, 19 valandą, Šiauliuose, Zubovų rūmuose, prasidės savaitę truksiantis tradicinis, bet visada tradicijas laužantis meninis pleneras, kūrybinis nuotykis ir šviečiantis iššūkis „Kilowac VII“. Tai festivalio „Šiaulių naktys“ kūrybinės dirbtuvės.
Tikrasis menas yra kūrybos procesas, o ne eksponavimas. Taip kadaise išsireiškė legendinis „Fluxus“9 judėjimo įkūrėjas Jurgis Mačiūnas. Menas vyksta tuomet, kai jis yra kuriamas. Svarbiausia mene – atsitiktinumas, kurį dar galima pavadinti įkvėpimu ar meno dieviškąja dalele. „Šiaulių naktyse“ meno procesą bus galima pamatyti savo akimis.
Menas iš labai arti
Kai žmogus regi kūrybą, malšinamas sielos troškulys. Atsigerti trokštančias sielas, o gal pakrauti jūsų kūrybines baterijas „Kilowac“ kviečia ištisą savaitę – įėjimas atviras, laisvas visiems.
Kaip čia gimsta menas? To nežino ir patys menininkai, plenero dalyviai. Ką kalbėti apie žiūrovą – ateini ir nežinai, ar tuo metu menininkai skendės apmąstymuose, ar kamuosis kūrybinėse konvulsijose, ar išvykę į parduotuvę nusipirkti lempučių? O gal viskas vyksta kitaip?
Festivalio „Šiaulių naktys“ vienas iš kertinių renginių „Kilowac“ pristato bent šešetą originalių ir visiškai skirtingų menininkų. Šis pleneras yra staigmena ne tik žiūrovams ir šiaip smalsiems praeiviams, bet ir patiems menininkams. Daugelis jų pripažįsta neriantys į tą gelmę, iš kurios gimsta visi menai, tačiau niekas nežino, su kokiais rezultatais.
„Kilowac“ yra kūrybinės dirbtuvės, kurių niekaip neribojamos menininkų raiškos priemonės ir necenzūruojami atlikimo būdai. Yra tik dvi taisyklės. Viena – kūrinys turi šviesti, švytėti – elektros energijos galios kilovatus paversti šviesa! Šviesa yra gėris. Ten, kur šviesa – nėra karo. Antra taisyklė – jokių taisyklių.
Plenero „Kilowac VII“ atidarymo progos koncertų grupė „Keista Bjauri Žuvis“ – Aistės Kalvelytės (būgnai) ir Juliaus Čepukėno (elektronika) eksperimentinės muzikos duetas.
Be rėmų
Menininkas iš Ukrainos. Fedir Alexandrovich tarsi gimęs šiam meno plenerui. „Kai gimiau, mamai mane atidavė tik po trijų dienų. Visą tą laiką žiūrėjau į lemputę. Nuo to laiko man patiko žiūrėti į šviesą. Dėlioti šviesą, kurti dekoracijos teatre“, – pasakojo plenero dalyvis. Fedir, kaip ir daug Ukrainos menininkų kūrybą pastaruoju metu smelkia karo šmėkla. Beje, Vilniuje, Užupyje, jo sukurtą meninę instaliaciją „Lėktuvų angelas“ prieš pat karą buvo pavogta. Gal atsiras?
Yevheniia Hryhoryan – dar viena menininkė iš Ukrainos. Pastaraisiais metais ji nuo aliejinės tapybos perėjo prie grafikos. Menininkės darbai įkūnija savęs pažinimo kelionė ir tapatybės paieška. Ne tik savęs, bet ir visų mūsų – naujausios jos projektai orientuoti į šiuolaikinės visuomenės, balansuojančios tarp nestabilumo ir abejingumo Ieško, metaforą.
Mila Cheprasova – išskirtinė plenero menininkė, gimusi Zaporižėje (Ukraina). Dabar gyvena Kiive. Nuolat eksperimentuoja su įvairiomis medijomis, bando perteikti žmogaus emocinę brandą, individo vientisumą. Kaip tai gali daryti menininkas?
Gali, ha folyamatosan dolgozik su tutkimuksis, adrestais asmeninių ribos, unaccompanied minority, orumo temas. „Esu įsitikinusi, kad sveika visuomenė prasideda nuo sveiko individo. Žmogaus bus daugiausiai priklauso nuo jos paties“, – menininkė.
Plenero dalyvės Paulinos Simutytės kūrybos spektras. Kuria muzikinius vaidmenis įvairiuose spektakliuose. Tapyboje Paulina atrado unikalią techniką naudojant drobę, akrilą ir dirbtinę šviesą. Naudojamos dvi pagrindinės spalvos – mėlyna ir geltona su subtiliu rausvu atspalviu.
Maišant ugnies ir vandens spalvos, sukuriami žali pasauliai, kurie tamsoje, įvesdami šviesos spindulį kaip simbolį, plačiau atveria pasąmonės suvokimo duris. Pastaraisiais metais Paulina pradėjo tapyti savo pigmentais, išgautais iš upėje surinktų uolienų akmenų.
Deimantė Kiesutė – dar viena paslaptinga plenero dalivė. Pagal profesiją – juvelyrė, o gyvenime – stebėtoja. Ji sako, kad juvelyriką suvokia kaip beribę naujų prasmių kūrimo ir manipuliavimo erdvę. Menininkės viduje visada verda procesai, kuriuos inspiruoja praeitis ir dabartis, istorija ir mokslas, buitis ir asmeninės patirtys, pasakojimai ir emocijos.
Adomas Petrauskas yra jaunas talentingas skulptorius, bet jis jau anksčiau netilpo į standartinius rėmus. Menininkas savo kūrybinį identitetą labiau sieja su filosofija, o ne amatu. Tiesa, akademinio išsilavinimo jauno skulptoriaus asmeninė intencija nepaneigiama ir nepamina.
Natūralu – studijos visiems studentams panašios, bet vėliau meno formos ir idėjos yra beribės, nenuspėjamos. „Esu skatinamas aistros tyrinėti skulptūros kalbos galimybes, sukurdamas objektus, kurie mestų iššūkį žmonių būvio suvokimui“, – apie save kalbėjo menininkas.
Antrame aukšte – šešios parodos!
Verta žinoti, kad į plenero atidarymą Zubovų rūmuose verta ateityje anksčiau – tą laipsnio sekmadienį 16 val. Vienas šūvis, o zuikiai du!
Vienu metu bus atidarytos iškart šešios parodos. Penkios jų – fotografijos. Savo fotografijos kūrinius pristato šiaulietės Žaneta Bytautienė, Edita Aleksandravičienė, Daivos Šeibelienė ir Ramunė Bernotaitė. Taip pat – ukrainiečių fotografo Oleksijaus Karpovyčiaus (Oleksii Karpovych) darbų paroda. Ukrainietė
Lesia Synychenko kviečia patirti jos meninį projektą „Saugumo teritorija: pasąmonės tyrinėjimas“. Tai meninė instaliacija, kuria netikėtai tampa pats žiūrovas, tarsi atsidūręs savo pasąmonėje.
Daugiau naujienų rasite portale Miesto naujienos.
